Pasiflora: Rūšys, Auginimas, Priežiūra Ir Persodinimas

Pasiflora – tai yra pasiflorinių šeimos augalas, augantis visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą. Dauguma šios šeimos augalų yra vijokliai, tačiau taip pat yra ir vienmečių bei daugiamečių krūmų, ir žolinių augalų. Kai kurios pasiflorų rūšys augina valgomus vaisius, tačiau visos rūšys turi neįprastai atrodančius žiedus. Pasiflora turi platų, plokščią žiedlapių pagrindą su penkiais arba 10 žiedlapių plokščiame arba refleksiniame apskritime. Šie augalai greitai auga, o sodinti geriausia pavasarį arba ankstyvą rudenį, kol dar šilta. Augalo toksiškumas skiriasi priklausomai nuo tipo, todėl patikrinkite, kokią rūšį sodinate, jei turite mažų vaikų ar augintinių.

Pasiflorų rūšys:

Yra šimtai pasiflorų veislių, kurios dažniausiai skiriasi spalva ir išvaizda, o ne priežiūra. Kai kurios iš populiariausių kraštovaizdžio ir sodo veislių yra:

  • Passiflora caerulea – mėlynoji pasiflora, kuri turi baltus žiedlapius ir mėlynas vainikines gijas bei oranžinius vaisius.
  • Passiflora coccinea – raudonoji pasiflora, kuri turi ryškios raudonos spalvos žiedus su baltomis, violetinėmis ir geltonomis karūnomis. Ši įspūdinga veislė užaugina valgomus vaisius, kurie prinokę pagelsta.
  • Passiflora incarnata – violetinė pasiflora, kuri turi violetinius žiedlapius ir geltonas karūnas. Šios veislės valgomieji vaisiai yra saldūs, o jų skonis panašus į gvajavos.

Pasiflorų priežiūra:

Pasifloros gali atrodyti kaip iš tropikų, tačiau iš tikrųjų jas galima auginti beveik visur. Šie iš pažiūros gležni vijokliniai augalai dažnai auga šalia kelio, o kai kurios pasiflorų rūšys gali pačios aktyviai plisti šiltesnio klimato kraštuose. Vietovėse, kur pasifloros yra atsparios klimato sąlygoms, dažniausiai yra auginamos ant tvoros ar kitų vertikalių konstrukcijų. Regionuose, kur jos nėra atsparios, pasifloros augalai dažnai auginami vazonuose ir žiemoti perkeliami į patalpas. Paprastai jos turėtų būti auginamos saulėje arba daliniame pavėsyje ir gerai nusausintoje dirvoje. Daugelį rūšių, kurias gali pažeisti stiprūs vėjai ar atšiaurūs orai, rekomenduojama sodinti apsaugotoje vietoje, pavyzdžiui, prie sienos. Pasifloros yra gražiai žydintis vijoklinis augalas, kuris gali papuošti jūsų sodą.

Pasiflorų genėjimas:

Pasifloros yra mažai prižiūrimos auginimo sezono metu ir jų nereikia genėti. Genėjimas atliekamas tada, kai norima kontroliuoti šio vijoklinio augalo dydį, pašalinti negyvas dalis ir paskatinti augimą. Genėti galima žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį. Kiekvieną pavasarį prieš pradedant augti naujiems ūgliams būtinai genėkite, kad išlaikytumėte žydėjimą.

Pasiflorų sodinimas ir persodinimas:

Daugelis sodininkų mieliau renkasi pasifloras auginti vazonuose. Tai suteikia jums patogumą perkelti jas į saulėtesnę vietą ar net įnešti žiemai į patalpą. Be to, auginimas vazonuose neleidžia pasifloroms nevaldomai plisti. Norėdami persodinti pasiflorą, naudokite dirvą, kurioje gausu maistinių medžiagų. Be to, įsitikinkite, kad vazono dugne yra keletas didelių drenažo angų. Laikykite dirvą drėgną, bet neleiskite šaknims permirkti vandenyje. Vazonuose auginamus augalus reikia reguliariai tręšti, nes jie yra dažniau laistomi, o tokiu atveju maistinės medžiagos yra išplaunamos.

Pasiflorų auginimas:

Šviesa:

Kad pasifloros būtų sveikos ir žydėtų, pasodinkite jas saulėtoje vietoje su daliniu pavėsiu. Augalai mėgsta popiečio šešėlį itin karštame klimate. Pasifloroms paprastai reikia keturių – šešių valandų saulės šviesos per dieną, o vėsesnio klimato sąlygomis daugiau. Jei vazonuose pasodintus augalus nešate žiemai į patalpą, padėkite juos ten, kur gautų daug ryškios šviesos, ir saugokite nuo skersvėjų.

Dirvožemis:

Dirvožemis turi būti gerai nusausinantis, bet turtingas ir drėgnas. Dirvožemio pH nėra labai svarbus ir gali būti nuo neutralaus iki rūgštaus diapazono, t.y. nuo maždaug 6,1 iki 7,5. Į sodinimo duobę įdėjus komposto, gausite maistinių medžiagų, o mulčiavimas aplink augalo pagrindą padės išlaikyti drėgmę. Paprastai tam, kad šie augalai augtų, reikia tam tikros atramos, pvz., grotelių, konstrukcijos, tvoros ar net kito augalo.

Vanduo:

Pasifloras iš karto po pasodinimo reikia gausiai laistyti. Be to, jos paprastai klesti laistomos vieną ar du kartus per savaitę per visą auginimo sezoną. Įsitikinkite, kad palaisčius viršutinis 3 – 5 centimetrų dirvožemio sluoksnis yra drėgnas. Jei ilgai nelyja, turite palaistyti, nes jos blogai toleruoja sausrą.

Temperatūra ir drėgmė:

Pasifloros augalai mėgsta šiltą orą, todėl vėsesniuose regionuose gali prireikti apsaugos nuo šalčio. Pasodinkite jas nuo vėjo apsaugotoje vietoje, nes stiprus vėjas gali pažeisti stiebus ir nudraskyti lapus. Be to, jos geriausiai auga vietose, kuriose yra vidutinė arba didelė drėgmė. Zonose, kuriose yra vėsu, jos dažnai miršta žiemą, nebent pasodinsite į vazoną ir atnešite į patalpą.

Trąšos:

Pasifloros augalams yra naudingas reguliarus ir subalansuotas tręšimas bendros paskirties trąšomis. Tręšti augalą reikia ankstyvą pavasarį, kol dar neatsirado naujų augalų, o tada kartokite kas keturias – šešias savaites iki rudens pradžios.

Dažni kenkėjai ir ligos:

Kuo šiltesnis ir drėgnesnis klimatas, tuo daugiau kenkėjų gali užpulti pasiflorų augalus. Tai gali būti žvyneliai, voratinklinės erkės ir baltasparniai. Galite pabandyti suvaldyti bet kokį užkrėtimą insekticidu. Lapų dėmės yra dar viena galima problema, kurią paprastai sukelia grybelinė liga. Norėdami atsikratyti grybelio, pašalinkite jau paveiktus lapus. Tokiu būdu sulėtinsite jo plitimą. Jei reikia, apdorokite augalą fungicidu. Šaknų puvinys taip pat dažna problema, pasitaikanti prastai drenuojančiose dirvose. Kad išspręstumėte šią problemą, jums reikia persodinti augalą į kitą dirvą. Pasiflora yra gana nerūpestingas augalas, tačiau dėl įvairių priežasčių jos lapai gali pagelsti. Vazoninio pasifloros augalo lapai gali pageltonuoti arba nuvysti, jei yra laistomi per daug ir per dažnai arba temperatūra yra per žema. Dirvožemyje augančių pasiflorų lapai gali pagelsti, jei kyla dirvožemio maistinių medžiagų problema. Tokiu atveju dirvožemyje gali būti per daug boro arba gali trūkti būtiniausių medžiagų, reikalingų augalui klestėti.