Antibiotikai buvo naudojami tūkstantmečius infekcijoms gydyti, nors iki maždaug praėjusio šimtmečio žmonės dar nežinojo, kad infekcijas sukelia bakterijos. Įvairius pelėsinius grybus ir augalų ekstraktus infekcijoms gydyti naudojo kai kurios seniausios civilizacijos. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai užkrėstas žaizdas tepdavo supelijusia duona. Nepaisant to, iki XX amžiaus bakterijų sukeliamos infekcijos, kurias dabar laikome nesudėtingomis, pvz., plaučių uždegimas ir viduriavimas, buvo pagrindinė žmonių mirties priežastis išsivysčiusiame pasaulyje. Tik XIX amžiaus pabaigoje mokslininkai pradėjo stebėti antibakterinių cheminių medžiagų veikimą.
Kas Atrado Antibiotikus?
Antibiotikų atradimo istorija:
Vokiečių gydytojas Paulas Erlichas pastebėjo, kad tam tikri cheminiai dažai kai kurias bakterijų ląsteles nudažo, bet kitas ne. Jis padarė išvadą, kad pagal šį principą turi būti įmanoma sukurti medžiagas, galinčias selektyviai naikinti tam tikras bakterijas, nepakenkiant kitoms ląstelėms. 1909 m. jis atrado, kad cheminė medžiaga, vadinama arsfenaminu, yra veiksminga sifilio gydymui. Tai tapo pirmuoju šiuolaikiniu antibiotiku, nors pats Erlichas savo atradimą pavadino „chemoterapija“, t.y. cheminės medžiagos naudojimu ligai gydyti. Žodį „antibiotikai“ pirmą kartą pavartojo po 30 metų ukrainiečių kilmės amerikiečių išradėjas ir mikrobiologas Selmanas Vaksmanas. Jis per savo gyvenimą atrado daugiau nei 20 antibiotikų.
Penicilino atradimas:
Penicilino, vieno pirmųjų pasaulyje antibiotikų, atradimas žymi tikrą posūkį žmonijos istorijoje, kai gydytojai pagaliau turėjo įrankį, galintį visiškai išgydyti savo pacientus nuo mirtinų infekcinių ligų. Penicilinas buvo atrastas Londone 1928 m. rugsėjį. Kaip pasakojama, daktaras bakteriologas Aleksandras Flemingas, budintis Šv. Marijos ligoninėje, grįžo iš vasaros atostogų Škotijoje ir rado netvarkingą laboratorijos stalą. Aleksandras Flemingas buvo šiek tiek netvarkingas savo darbe ir atsitiktinai atrado peniciliną. Jis pastebėjo, kad penicilino grybelis (Penicillium notatum) užteršė streptokoko (Staphylococcus) bakterijų plokštelę, kurią jis netyčia paliko neuždengtą. Grybelis sukūrė zonas be bakterijų, todėl Flemingas išskyrė ir išaugino pelėsį gryna kultūra. Flemingui prireikė dar kelių savaičių, kad užaugtų pakankamai pelėsio, ir jis galėtų patvirtinti savo išvadas. Jo išvados pasirodė fenomenalios, t.y. Penicillium pelėsyje buvo tam tikras veiksnys, kuris ne tik stabdė bakterijų augimą, bet, dar svarbiau, gali būti panaudotas kovojant su infekcinėmis ligomis.
Jis išsiaiškino, kad penicilinas pasirodė itin veiksmingas užkertant kelią streptokoko augimui net esant labai mažoms koncentracijoms. Net atskiestas 800 kartų jis buvo mažiau toksiškas nei tuo metu naudotos dezinfekcijos priemonės. Tiesą sakant, Flemingas neturėjo nei Šv. Marijos ligoninės laboratorijos išteklių, nei chemijos žinių, kad galėtų imtis tolesnių milžiniškų žingsnių. Tai yra išskirti veikliąją penicilino pelėsių sulčių medžiagą, ją išvalyti, išsiaiškinti, nuo kokių mikrobų jis veiksmingas ir kaip jį panaudoti. Ši užduotis teko daktarui Hovardui Florey, patologijos profesoriui, kuris dirbo didelėje laboratorijoje. Šis reikšmingas darbas prasidėjo 1938 m., kai Florey aptiko Flemingo užrašus apie penicilino pelėsį.
Po ankstyvų bandymų gydant žmogaus žaizdas, bendradarbiavimas su Didžiosios Britanijos farmacijos kompanijomis užtikrino penicilino masinę gamybą. Po gaisro Bostone, Masačusetso valstijoje, JAV, per kurį žuvo beveik 500 žmonių, daugeliui išgyvenusiųjų buvo persodintos odos, kurios galėjo būti užkrėstos stafilokoku. Gydymas penicilinu buvo labai sėkmingas, o JAV vyriausybė pradėjo remti masinę šio vaisto gamybą. Iki 1944 m. penicilinas buvo plačiai naudojamas kariuomenei nuo infekcijų gydyti tiek lauke, tiek ligoninėse visoje Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos penicilinas buvo pramintas „stebuklingu vaistu“ ir išgelbėjo daugybę gyvybių. Oksfordo mokslininkai prisidėjo prie masinės gamybos proceso kūrimo. Hovardas Florey ir Ernestas Chainas 1945 m. pasidalino Nobelio medicinos premija su Aleksandru Flemingu už vaidmenį kuriant pirmąjį masinės gamybos antibiotiką.
